Mirtis

Iš kunigo Stasio Ylos atsiminimų

Visuomet judrus ir skaidrios dvasios, Lipniūnas, išėjęs į laisvę, nelauktai pasikeitė. Beveik niekur nėjo iš savo kambario, nelankė draugų, nesidomėjo įvykiais mieste. Kai jį aplankydavau, rasdavau skaitantį ar besimeldžiantį. Kalbėjo santūriai, ramiai, su kažkokiu susimąstymu. Ateitis domino jį ir dabar, bet jis nebebuvo entuziastas. Bent pašnekesio tonas jautėsi nebe tas, kaip pirma. Gal išvargęs, galvojau. Gal netikros laisvės slopinamas. Pagaliau, gal atėjo metas po visų išgyvenimų jam pasikeisti — kaip tik į tai, apie ką pats nekartą kacete buvo užsiminės. (Jis žadėjo trauktis iš plačiųjų visuomeninių reikalų). Buvo sunku suprasti, kas vyksta jo dvasioje. Mane tik savotiškai stebino ir žavėjo nepaprastas iš gilumos einąs labai santūrus ir ramus jo nuoširdumas. Nuoširdus jis buvo visuomet, bet ne taip, kaip šį karta. Anksčiau — nuo tų laikų, kai jį pažinojau — jo nuoširdumas atrodė kiek ekzaltuotas. Dabar jis buvo toks natūralus, paprastas, daugiau jaučiamas, nei pastebimas.

Kančios sekmadienį rusai leido žmonėms susirinkti pamaldų į bažnyčia. Buvo saulėta, šilta diena, Kašubai rinkosi gausiai, visi beveik vasariškai apsirengę. Nuėjo su jais į bažnyčią ir Lipniūnas su vienu švarkeliu. Norėjo trumpai pasimelsti, bet suolus užsėdo kiti ir jis, nebenorėdamas jų trukdyti, liko sėdėti per visas pamaldas. Ėmė jausti šaltį, pradėjo virpėti, bet išlaukė iki galo pamaldų. Parėjęs namo, jautėsi blogai, tačiau gulti nėjo. Vakare, kai jį aplankiau, jau skundėsi galvos skausmu ir bloga savijauta.

Iš ryto, kai atėjau pas jį laikyti mišių, radau jį lovoje. Jis paprašė, kad jam duočiau Komuniją. Tai jau buvo blogas ženklas. Jei bent kiek būtų jautęsis geriau, tikriausiai būtų ir pats laikęs.

(...)

Tą dieną vėjas, lyg iš bangų išaugęs, dūko Pucko gatvėmis. Miestas, kartą vokiečių apšaudytas iš Vesterplatės, dabar laukė naujos šovinių pylos. Žmonės traukėsi iš pakrantės į miesto gilumą, bėgo nuo mirties. Tik ligoninėje mirtis tęsė savo darbą — be apšaudymų.

Sunkiais kaip švinas žingsniais išėjau į gatvę. Pasukau į klebonija, ir pasibeldžiau.
— Mirė, — pratariau tarpdury sutiktajam.
— Mirė!.. — palingavo šis galvą.

Tai buvo klebonas. Lipniūną jis mažiau pažino. Su juo kalbėjosi tik kartą, dar prieš ligą. Tada Alfonsas jam, vokiečių kilmės kunigui, buvo tiesiai pasakęs:
— Vokiečių tauta pasirodė neturinti krikščioniškos moralės. Kacetai bus nesugriaunamas įrodymas.
(...)

Paskutinę dieną žinia pasiekė žmones, kad laidojamas kunigas. Jie ėmė rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vyras laikė rankose kryžių ir du vaikai su baltomis kamželėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės prieangyje, jau karste, apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Milicininkas panoro jį nufotografuoti kartu su manim. Su malda atsisveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta, ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių — Baltijos pakrantėje.

Kukli procesija išsitiesė gatvėmis. Kryžius buvo nuleistas, vėliavos suvyniotos, kunigas be kamžos, tik du baltai apsirengę tarniukai šalia jo, rodė, kad tai kažkas panašu į bažnytinį laidojimą.

Raudonarmiečiai, praeidami, vieni buvo su kepurėmis, kiti jas nusiėmė.

Kapinėse pakilo kryžius ir vėliavos. Atsirado ir klebonas. Mudu pradėjom giesmę: „Į rojų tenuveda tave angelai“. Nuskambėjo trumpi paskutinieji Lipniūno žodžiai apie prisikėlimą. Milicininkas darė paskutines nuotraukas. Dešimt mūsiškių užtraukė „Marija, Marija“...

Žerdami žemes ant karsto, mes pasižadėjome dar sugrįžti ir paimti jį į tėvynę. Jo kapą nutarėm sutvirtinti betonu, ir tai padarėm. Jankowska sutiko jo kapą globoti.

Tekstai iš knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (S. Vanagaitė-Petersonienė)