Biografija

Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) (1905.III.12 Talkonių k., Pumpėnų vls., Panevėžio aps. - 1945.III.28 Lenkijoje) kunigas visuomenininkas. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, baigė Panevėžio gimnaziją 1925 m., Kauno kunigų seminariją, bei Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos-filosofijos fakultetą (1930); vėliau tame pačiame fakultete gavo teol. licenciato laipsnį. Sociologijos mokslus studijavo Prancūzijoje - Lilio univ. (1935—37) ir Paryžiaus katalikų institute (1937—1939). Kunigu įšventintas 1930 m., tuoj pat buvo paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi; šias pareigas ėjo ligi 1935 m. Po studijų Prancūzijoje 1939.IV paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą, o šiam 1939 m. persikėlus į Vilnių, tas pačias pareigas ėjo ten. Nuo 1942 dar dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, šalia to, ėjo Vilniaus univ. kapeliono pareigas.


1934m. Tradicinė Panevėžio Ateitininkų rajono šventė

Visuomeninę veiklą Lipniūnas pradėjo būdamas klierikas. Seminarijoj vadovavo klierikų abstinentų draugijai. Atostogų metu keliaudavo per kaimus, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui - pavasarininkams. 1930 paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorium, juo tapo ne tik šiai vyskupijai, bet faktiškai kone visai Lietuvai. Beveik nebuvo sekmadienio, kurį jis nebūtų išažiavęs kur nors dalyvauti kongresėlyje, šventėje ir kt. Jo pamokslai, paskaitos, pašnekesiai, asmeniniai kontaktai turėjo didelės įtakos to meto katalikų jaunimo sąjūdžiams (ateitininkams, pavasarininkams, angelaičiams). Kaip tik tuo metu uždraudus moksleiviams ateitininkams viešai mokyklose veikti, Lipniūnas padėjo jiems susiorganizuoti tolimesnei veiklai pogrindy. Vykstant tuometinio režimo konfliktui su Lietuvos vyskupais dėl katalikiškosios akcijos, Lipniūnas drąsiai ir viešai gynė katalikiškuosius principus, nepaisydamas protokolų, tardymų, baudų. Vėliau tuo pačiu principingumu jis gynė lietuvybę abiejų okupacijų metais Vilniuje, kur jis buvo Šv. Jono bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininkas. Į jo pamokslus lietuviai rinkdavosi iš viso Vilniaus, dažnai net tie, kurie pačiai katalikybei buvo indiferentiški, šalia to, Lipniūnas Vilniuje organizavo Šalpą (1941 įsteigė Laisvės Fondą) ir atgaivino slaptą katalikų moksleivių ir studentų veiklą. 1943.III.17 vokiečių areštuotas su vilniečių inteligentų grupe ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Evakuacijos metu susirgęs dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu, mirė ir buvo palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje.

Lipniūnas buvo reta socialinė asmenybė, kuri vaiko sielos tyrumą siejo su kovos vyro drąsa, mažą ūgį su dvasios didybe, žmogišką švelnumą bei jautrumą su besąlyginiu principingumu. Ryškiausias jo bruožas - kitiems pasišventimas ir darbas be atvangos. Domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis, tačiau savo patirtį daugiausia panaudojo asmeninei-žodinei ir organizacinei veiklai.

Raštu mažiau reiškėsi ir ne tiek ryškiai. Be poros vertimų (A. Huonder, Baltoji rožė 1935, B. Arens, Paskutinioji pergalė, 1936), atskirai išleido kelionės įspūdžių knygą „Penkių valstybių sostinėse“ 1933 (tais metais jis dalyvavo Dublino eucharistiniame kongrese ir lankėsi JAV, kur buvo atvežęs pavasarininkų-vyčių vienybės aktą).
Nuolat rašė periodinėje spaudoje: Ateityje, Pavasaryje, Jaunimo Vade, Ryte, Tiesos Kely, Panevėžio Garse.


Tekstai iš knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (S. Vanagaitė-Petersonienė)