|
Iš kunigo Stasio Ylos atsiminimų
Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės
pakraštyje. Nuo paties Dancigo jį skyrė 33 kilometrai (oro linija), nuo
Aistmarių (vokiečių vadinamų Frisches Haff) — trys kilometrai ir tik
pusantro — nuo Dancigo įlankos.
Stutthofo kacete buvo įvairiausių tautybių kalinių. Savo šypseną ir
raminantį žodį Lipniūnas dalindavo visiems, o susidraugaudavo su tais, kurie
buvo artimi jo dvasiai.
Kartą, po kokių keturiolikos pirmųjų dienų, mes grįžome nuo Vyslos prieupio
asfaltiniu keliu. Lietus pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų.
Kastuvus ant pečių užsimetė, galvas panarinę ėjom ir galvojom, kad ilgiau
nebeištversime šiame varge.
Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės,
kad kiek atsiliktume, ir paprašė išklausyti jį išpažinties. Be kryžiaus
ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų jis pradėjo. Man virpėjo rankos,
suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai
susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingame išpažinties akte. Davęs
jam išrišimą, paprašiau, kad čia pat ir manęs išklausytų. Tai buvo pirmas
kunigiškas veiksmas, kurį mudu atlikome. Komunijos nesitikėjom priimti, nes
kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus.
Buvo draugų, kurie sirgo ir jiems grėsė mirtis; mūsų pačių, dirbančiųjų,
jėgos buvo labai išsekusios. Štai, viena diena Lipniūnas, pašte kilnodamas
maišus, neišlaikė: kažkas trūko nugarkaulyje ar strėnose. Jį surėmė
diegliai. Vilkdamas kojas, jis vos vos pasiekė savo bloką. Kriaučiūnas
išbadėjęs svirduliavo, dėl to kai kurie draugai atiduodavo jam rytinės
duonos dalį. Ką reiškė tokiais atvejais tavo senumas kacete!
Grįžtant su pilnu vagonėliu, netoli statybos, reikėjo susitikti su Lipniūnu.
Jis laikė rankose mažą šluotelę, valė smėliu užneštus mūsų
bėgius. Janickis jo pasigailėjo ir pavedė šį lengviausią darbą.
Pastebėjęs vagonėlį, jis traukėsi į šalį. Mumis nesidomėjo,
nepastebėjo net, kad aš vėl grįžau į
darbą. Buvo baugu žiūrėti, kas per dešimt dienų buvo iš jo belikę.
Atrodė sudžiūvęs, kaip vaiduoklis, vos vilko kojas. Bandžiau jį prakalbinti. Jis
pasižiūrėjo, stengėsi šypsotis, bet tai jam kažkaip nevyko.
|
