|
Iš kunigo Stasio Ylos atsiminimų
Visuomet judrus ir skaidrios dvasios, Lipniūnas,
išėjęs į laisvę, nelauktai
pasikeitė. Beveik niekur nėjo iš savo kambario, nelankė draugų, nesidomėjo
įvykiais mieste. Kai jį aplankydavau, rasdavau skaitantį ar besimeldžiantį.
Kalbėjo santūriai, ramiai, su kažkokiu susimąstymu. Ateitis domino jį ir
dabar, bet jis nebebuvo entuziastas. Bent pašnekesio tonas jautėsi nebe tas,
kaip pirma. Gal išvargęs, galvojau. Gal netikros laisvės slopinamas.
Pagaliau, gal atėjo metas po visų išgyvenimų jam pasikeisti — kaip tik į
tai, apie ką pats nekartą kacete buvo užsiminės. (Jis žadėjo trauktis iš
plačiųjų visuomeninių reikalų). Buvo sunku suprasti, kas vyksta jo
dvasioje. Mane tik savotiškai stebino ir žavėjo nepaprastas iš gilumos
einąs labai santūrus ir ramus jo nuoširdumas. Nuoširdus jis buvo visuomet,
bet ne taip, kaip šį karta. Anksčiau — nuo tų laikų, kai jį pažinojau — jo
nuoširdumas atrodė kiek ekzaltuotas. Dabar jis buvo toks natūralus,
paprastas, daugiau jaučiamas, nei pastebimas.
Kančios sekmadienį rusai leido žmonėms susirinkti pamaldų į bažnyčia. Buvo
saulėta, šilta diena, Kašubai rinkosi gausiai, visi beveik vasariškai
apsirengę. Nuėjo su jais į bažnyčią ir Lipniūnas su vienu švarkeliu.
Norėjo trumpai pasimelsti, bet suolus užsėdo kiti ir jis, nebenorėdamas jų
trukdyti, liko sėdėti per visas pamaldas. Ėmė jausti šaltį, pradėjo virpėti,
bet išlaukė iki galo pamaldų. Parėjęs namo, jautėsi blogai, tačiau gulti
nėjo. Vakare, kai jį aplankiau, jau skundėsi galvos skausmu ir bloga
savijauta.
Iš ryto, kai atėjau pas jį laikyti mišių, radau jį lovoje. Jis paprašė, kad
jam duočiau Komuniją. Tai jau buvo blogas ženklas. Jei bent kiek būtų
jautęsis geriau, tikriausiai būtų ir pats laikęs.
(...)
Tą dieną vėjas, lyg iš bangų išaugęs, dūko Pucko gatvėmis. Miestas,
kartą vokiečių apšaudytas iš Vesterplatės, dabar laukė naujos šovinių
pylos. Žmonės traukėsi iš pakrantės į miesto gilumą, bėgo nuo mirties. Tik
ligoninėje mirtis tęsė savo darbą — be apšaudymų.
Sunkiais kaip švinas žingsniais išėjau į gatvę. Pasukau į klebonija, ir
pasibeldžiau.
— Mirė, — pratariau tarpdury sutiktajam.
— Mirė!.. — palingavo šis galvą.
Tai buvo klebonas. Lipniūną jis mažiau pažino. Su juo kalbėjosi tik kartą,
dar prieš ligą. Tada Alfonsas jam, vokiečių kilmės kunigui, buvo tiesiai
pasakęs:
— Vokiečių tauta pasirodė neturinti krikščioniškos moralės. Kacetai bus
nesugriaunamas įrodymas.
(...)
Paskutinę dieną žinia pasiekė žmones, kad laidojamas kunigas. Jie ėmė
rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du
paruošti vainikai. Vienas vyras laikė rankose kryžių ir du vaikai su
baltomis kamželėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės
prieangyje, jau karste, apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Milicininkas
panoro jį nufotografuoti kartu su manim. Su malda atsisveikinom, uždengėm
karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi
draugo našta, ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių — Baltijos
pakrantėje.
Kukli procesija išsitiesė gatvėmis. Kryžius buvo nuleistas, vėliavos
suvyniotos, kunigas be kamžos, tik du baltai apsirengę tarniukai šalia jo,
rodė, kad tai kažkas panašu į bažnytinį laidojimą.
Raudonarmiečiai, praeidami, vieni buvo su kepurėmis, kiti jas nusiėmė.
Kapinėse pakilo kryžius ir vėliavos. Atsirado ir klebonas. Mudu pradėjom
giesmę: „Į rojų tenuveda tave angelai“. Nuskambėjo trumpi paskutinieji
Lipniūno žodžiai apie prisikėlimą. Milicininkas darė paskutines nuotraukas.
Dešimt mūsiškių užtraukė „Marija, Marija“...
Žerdami žemes ant karsto, mes pasižadėjome dar sugrįžti ir paimti jį į
tėvynę. Jo kapą nutarėm sutvirtinti betonu, ir tai padarėm. Jankowska sutiko
jo kapą globoti.
|
