Šv. Jono bažnyčioje

Kai atslinko į Lietuvą baisus rytų košmaras ir daugelis blaškėsi, pametę galvas, Šv. Jono skliautuos galingai nuskambėjo kun. Lipniūno pamokslų žodžiai. Tai buvo drąsūs, ryžtingi žodžiai, kelią viltį ir entuziazmą, skatiną dirbti ir aukotis. Nusiminimo apimtoms sieloms tai buvo tartum balzamas. Ir todėl Šv. Joną ėmė rinktis minios žmonių. Tūkstantinės minios, kurios tirštai užpildė bažnyčią nuo vieno ligi kito galo. Ir taip jos rinkosi per visą bolševikmetį ir trejus vokiečių okupacijos metus — net ir tada, kai pats pamokslininkas jau buvo išvežtas. Didelė kun. Lipniūno pamokslų jėga glūdėjo ne tiek jo retorinėj figūroj, — jis prabildavo labai stilistiškai — kiek jo nuoširdume. Kai jis kalbėdavo iš sakyklos, būdavo jaučiama, kad jis kalba iš širdies gelmių. O toji širdis daug jautė ir pergyveno.   Kun. Lipniūnas nebuvo iš tų dvasios vadų, kurie gyvena kontempliacijoj, atitrūkę nuo savo aplinkos ir jos medžiaginių bei dvasinių interesų. Jis buvo akcijos žmogus. Todėl jis turėjo gyvą ir nuolatinį kontaktą su žmonėmis. Jis gerai pažinojo jų reikalus ir puikiai jautė jų gyvenimo pulsą. Išėjęs sakyklon, pradėdavo nuo paprasčiausių kasdienių reiškinių. Ir tik sudaręs jų kompleksą, jis padarydavo išvadas, logiškas ir įtikinančias. Labai dažnai jis atsinešdavo su savim laikraštį, bolševikinį arba nacinį, drauge su Evangelija. Atsinešdavo liūdną ir linksmą naujieną. Koks skaudus būdavo kontrastas! Kontrastas tarp šiurkščios kasdienybės ir šventumo, tarp neapykantos ir meilės, tarp ateizmo ir krikščionybės. Kun. Lipniūnas niekad neieškodavo įmantrių apokaliptinių vaizdų, kad sudrebintų klausytojų širdis. Jis juos sujaudindavo, atskleisdamas liūdną gyvenimo realybę. Bet jis nesustodavo pusiaukelėj ir nepalikdavo klausytojo sielvarte ir desperacijoj. Jis jį vesdavo toliau, per kliūtis ir užtvaras, sunkumus ir pavojus, rodydamas vis šviesesnius horizontus, — kol pasiekdavo aukštąjį kalną, nuo kurio Kristus sakė minioms pamokslą: „Palaimintieji!“... Klausytoją jo žodžiai traukė su tokia didele vidine jėga, kad jis negalėjo ne per žingsnį atsilikti. Jis žengė drauge su pamokslininku ir drauge žavėjosi aukštumom.

Laisvės fondas

Vokiečiams okupavus Lietuvą, nepaprastai pasunkėjo maitinimo problema. Okupanto įvesta maisto norma buvo žymiai mažesnė, negu Reicho teritorijoj. Tai buvo tikra bado norma. Blogiausia,kad ir tas maisto kiekis būdavo sunkiai gaunamas. Neišvengiamai išaugusi juodoji rinka nebūtu pašalinusi krizės, jei lietuviškas kaimas nebūtų parėmęs savo siuntom mieste vargstančių giminių bei pažįstamų. Tačiau visą laiką buvo ir tokių, kurie neturėjo ryšio su kaimu. Didelei jų daliai ir juodoji rinka buvo neprieinama, nes reikėjo daug pinigo. Vilniuje šių vargšų globa pirmiausiai ir, turbūt, efektingiausiai susirūpino kun. Alf. Lipniūno suorganizuotas Laisvės Fondas. Jis įsisteigė jau 1941 metų vasarą, netrukus po vokiečių atėjimo. Kad ir be okupacinės valdžios leidimo, jis veikė labai plačiai ir intensyviai. Ir jis siekė ne vien paprastų karitatyvinių, bet ir plataus masto tautinių tikslų. Pasunkėjus gyvenimo sąlygoms, Vilniaus visuomenėje buvo atsiradusi panika, ir visai realus atrodė pavojus, kad traukiantis lietuviškajam elementui, Vilniuje gali lengvai įsivyrauti lenkai.   Pirmasis šaltinis, iš kurio Laisvės Fondas sėmėsi lėšų, buvo Šv. Jono bažnyčia, kurioje kas sekmadienis būdavo daromos rinkliavos. Bažnyčios lankytojai nepagailėdavo aukų. Beveik kiekviena sekmadienį būdavo surenkama per 1000 RM. Nemažos sumos plaukdavo ir tiesiog į kun. Lipniūno butą. Tai būdavo stambesnės sumos (100-1000 RM). Kai kurių įmonių bei įstaigų vedėjai asmenine iniciatyva surinkdavo savo tarnautojų tarpe pinigų ir juos perduodavo Laisvės Fondui. Porą kartų metuos L. Fondas darydavo platesnio masto rinkliavas, panaudodamas tam reikalui Vilniaus studentiją, daugiausia ateitininkus. Tos rinkliavos būdavo pravedamos ne tik pačiam mieste, bet ir provincijoj.   Laisvės Fondas rūpinosi gauti šalpos akcijai ne vien pinigų, bet ir kitokių gėrybių, pirmoj eilėj maisto produktų (kad nereikėtų jų brangiom kainom pirktis juodoj rinkoj). Tam reikalui daug patarnavo asmeniniai kun. Lipniūno ryšiai su parapijų klebonais ir daugeliu maisto pramonės įmonių. Iš jų gaunami produktai pagalbos teikimą labai pagyvino.    Aišku, surenkamos pinigų sumos ir maisto kiekiai nebuvo tokie dideli, kad būtų pašalinę iš Vilniaus visuomenės bet kokį skurdą. Pagalbos reikalingų buvo daugiau negu dosnių aukotojų. Tačiau Laisvės Fondo parama pasiekė visus tuos, kurie labiausiai buvo jos reikalingi: išvežtųjų šeimas, sužeistus karius, chroniškus ligonius ir studentiją. Karitatyvinėj srity Laisvės Fondas būtų pasiekęs dar didesnių rezultatų, jeigu nebūtų tekę skirti stambių sumų kultūriniams bei politiniams reikalams. Ypač jis domėjosi pogrindžio veikla ir ją, kiek galėdamas, rėmė. Kaip Laisvės Fondui, jam rūpėjo visa, kas tiesioginiu ar netiesioginiu būdu stiprino tautos atsparumą ir norą kovoti dėl krašto laisvės.    L. Fondo moralinis vaidmuo buvo, galbūt, didesnis, negu materialinis. Praktinėj plotmėj jis bandė realizuoti tai, kas buvo skelbiama iš Šv. Jono sakyklos, — ugdyti lietuviškąjį solidarumą ir krikščioniškąją meile. Žiūrint iš perspektyvos, atrodo, kad bandymas buvo efektingas.    Išvežus kun. Lipniūną, L. Fondas dar sėkmingai veikė ligi 1944 m. didžiosios suirutės (antrojo bolševikų atėjimo). Laimingu būdu sutapo, kad kun. Lipniūno išartą dirvoną paveldėjo gabūs ir darbštūs įpėdiniai. Jie taip pat rūpestingai ir nenuilstamai bėrė grūdą, sulaukdami šimteriopo vaisiaus... Toji Lietuva, kuri kėlėsi pasiaukojimo kupinose širdyse, buvo didelė ir galinga, nes jos pirmasis įstatymas buvo meilė.

Ateitininkai

Vilniaus ateitininkams studentams susiorganizuoti labai daug padėjo kun. Alf. Lipniūno, kaip tuometinio universiteto kapeliono, pareigos. Šiame visuomeninio darbo sektoriuje kun. Lipniūnas reiškėsi lygiai taip pat veikliai, kaip ir kituose, galbūt dar veikliau, nes dirbti su jaunimu buvo jo tikrasis pašaukimas. Jau prieš atvykdamas į Vilnių, jis ėjo visą eilę metų Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriaus pareigas. Ten jis jau buvo spėjęs pasižymėti kaip sumanus ir energingas ateitininkų moksleivių organizatorius. Vilniuje jis padėjo daug pastangų, kad atsikurtų ateitininkai Vytauto Didžiojo Gimnazijoj, kur jų veikimas jau nuo 1930 metų buvo sustojęs.

Tekstai iš knygos „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (S. Vanagaitė-Petersonienė)